Kokia liga yra aprašoma?
Vėjaraupiai ir nėštumas.Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinės išbėrimu. Dauguma žmonių vėjaraupiais perserga vaikystėje. Persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas. Vyresniojo amžiaus žmonėms liga pasireiškia sunkesniais simptomais.
Kokios priežastys lemia šios ligos išsivystymą?
Vėjaraupius sukelia Varicella zoster virusas, priklausantis Herpes viridae šeimai. Kadangi po ligos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose), nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą– juostinę pūslelinę (labai skausmingą išbėrimą pūslelėmis išilgai kurio nors nervo).
Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais. Virusas sparčiai plinta per orą ir tiesioginio kontakto būdu, kai sergantysis kosti, čiaudi ar net kalba. Galima užsikrėsti ir liečiant išbėrimą (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek juostine pūsleline). Pavojingiausias laikotarpis– dvi dienos prieš išbėrimą iki šašų atsiradimo. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą patalpą, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose.
Kokie yra ligos simptomai?
Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 10 dienų ar 3 savaitėms nuo tada kai virusas pateka į žmogaus organizmą. Tai vadinamasis inkubacinis periodas. Pirmieji ligos ženklai yra karščiavimas ir prasta savijauta. Vėliau visą kūną išberia. Iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau iškilimas, po to susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūstant, užsideda šašas. Beria bangomis kas 1-2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų išbėrimą. Išbertas vietas labai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotojoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Vis naujas išbėrimas atsiranda apie5 dieną nuo ligos pradžios. Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkai, bet retais atvejais liga gali būti net mirtina. Vėjaraupiais persirgusiems žmonėms atsiranda patvarus ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau kaip 2–3 proc. atvejų).
Kokį poveikį moters organizmui turės vėjaraupiai, susirgusiai nėštumo metu?
Nėščiųjų vėjaraupių atvejai reti dėl didelio natūralaus imuniteto paplitimo. VZV nėščiajai gali sukelti plaučių, smegenų, kepenų uždegimą. 5-10 proc. nėščių moterų vėjaraupiai sukelia plaučių uždegimą. Didžiausia jo tikimybė – jei vėjaraupiais susergama trečiuoju nėštumo laikotarpiu, ypač jei nėščioji serga lėtine plaučių liga, rūko, jos imuninė sistema slopinama, vėjaraupių pūslyčių odoje yra daugiau nei 100. Trečiuoju nėštumo laikotarpiu mirties nuo komplikacijų rizika taip pat didesnė negu antruoju. Mirštamumas iki antivirusinių vaistų atsiradimo buvo 20- 45 proc., pradėjus jų vartoti sumažėjo iki 3-14 proc.
1 procentas vaisių yra pažeidžiami gimdoje. Rizika perduoti virusą vaisiui nėštumo metu priklauso nuo nėštumo dydžio.
Vėjaraupių viruso sukelti pažeidimai vaisiui, vadinami vaisiaus vėjaraupių sindromu (būdingas mažas naujagimio svoris, odos ir jungiamojo audinio pažeidimai (70 proc.), akių pažeidimai (66 proc.), smegenų pažeidimai (46 proc.), traukuliai, protinis atsilikimas, smegenų vandenė ir pan.). Didžiausia rizika, jei vėjaraupiais užsikrečiama iki 12-os nėštumo savaitės. Po 20-os nėštumo savaitės vaisiaus vėjaraupių sindromas pasireiškia retai. Pirmuoju nėštumo laikotarpiu susirgus vėjaraupiais, įgimto vaisiaus vėjaraupių sindromo rizika yra 0,5 proc. Jei motina vėjaraupiais susirgo 13–28 nėštumo savaitę, įgimto vaisiaus vėjaraupių sindromas nustatomas 1–2 proc. naujagimių. Užsikrėtus vėjaraupiais po 28 nėštumo savaitės, įgimto vaisiaus vėjaraupių sindromas nepastebėtas. Didžiausia naujagimių vėjaraupių rizika tada, kai motina suserga vėjaraupiais likus 5–7 dienoms iki gimdymo ar po jo. Naujagimiai transplacentiniu arba tiesioginio kontakto būdu užsikrečia VZV ir atsiranda išplitusi infekcija. Mirštamumas 25–30 proc.
Jei būklė sunki ar atsiranda komplikacijų, moteris turi būti gydoma ligoninėje. Sergant vėjaraupiais ar persirgus nėštumo metu, naujagimį žindyti yra saugu.
Ką daryti, jei nėštumo metu kontaktuojama su vėjaraupiais sergančiu ligoniu?
Jei persirgta vėjaraupiais, nereikia baimintis ar imtis kažkokių priemonių.
Jeigu nėščioji turėjo artimą kontaktą su sergančiuoju vėjaraupiais ar buvo vienoje patalpoje su juo, reikėtų ištirti, ar yra VZV antikūnų, jei nerandama – kiek įmanoma greičiau (96 val. laikotarpiu) pradėti vartoti imunoglobulino. Jeigu po kontakto VZIG nepaskirta, nėščiąją 3 savaites reikia stebėti, ar nėra infekcijos, o atsiradus jos požymių – gydyti acikloviru.
Kokie gydymo metodai yra prieinami?
Gydymas simptominis, labai svarbi asmens higiena. Jei nėščioji suserga vėjaraupiais po 20 nėštumo savaitės, per 24 val. nuo simptomų pradžios, rekomenduojama pradėti gydyti acikloviru. Jis sumažina karščiavimą ir kitus simptomus. Ar gydyti pirmuoju nėštumo laikotarpiu sprendžiama individualiai. Jei nėščioji sirgo vėjaraupiais 7 dienas iki gimdymo ir 7 dienas po jo, naujagimiui turi būti skiriama imunoglobulino.
Kokie yra papildomi nurodymai?
Nėščios moterys turi vengti kontakto su žmonėmis sergančiais vėjaraupiais. Rekomenduojama skiepytis iki nėštumo moterims, kurios nėra sirgusios ar nežino, ar sirgo vėjaraupiais. Skiepijama dviem vakcinos dozėmis (antroji dozė po 6–10 savaičių). Pasiskiepijus nuo vėjaraupių, rekomenduojama 3 mėnesius nepastoti. Po vakcinacijos atsiradus išbėrimui, vengti kontakto su nėščia ar norinčia pastoti moterimi. Netyčia paskiepijus nėščią moterį, nėštumo nutraukti nereikia.
Kas atsakys į papildomus klausimus jei jų, kils?
Akušeris-ginekologas.
Šį dokumentą parengė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos. Dokumente pateikta informacija nepakeičia medicininės konsultacijos. Informacija skirta asmeninėms reikmėms ir negali būti keičiama, atkuriama arba platinama, negavus rašytinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų leidimo.