Kokia liga yra aprašoma?
Supraventrikulinė paroksizminė tachikardija.
Kokios priežastys lemia šios ligos išsivystymą?
Kaip dirba širdis?
Žmogaus širdis susideda iš 4 kamerų: dviejų skilvelių ir virš jų esančių dviejų prieširdžių. Skilvelius nuo prieširdžių skiria vožtuvai, neleidžiantys kraujui tekėti atgaline kryptimi. Širdis veikia pompos principu varinėdama kraują po visą organizmą. Širdies kamerų susitraukimas vadinamas sistole, o atsipalaidavimas – diastole. Koordinuotą širdies kamerų susitraukimą ir atsipalaidavimą kontroliuoja širdies laidžioji sistema. Ši sistema sudaryta iš ląstelių, išsidėsčiusių širdies raumenyje. Pagrindinė šių ląstelių grupė vadinama sinusiniu mazgu. Žmogus sutvertas taip, kad sinusinio mazgo ląstelės sukuria impulsą, kuris plinta kitomis laidžiosios sistemos ląstelėmis, kol patenka į kitą laidžiosios sistemos ląstelių sankaupą, vadinamą atrioventrikuliniu mazgu, ir ten šiek tiek užlaikomas. Per tą laiką prieširdžiai susitraukia ir išstumia kraują į skilvelius. Iš atrioventrikulinio mazgo impulsas plinta toliau širdies laidžiąja sistema, vadinama Hiso pluoštu. Impulsas pasiekia skilvelio raumenines ląsteles, šios susitraukia, kraujas išstumiamas į kraujagysles, vadinamas arterijomis, ir nukeliauja į organus. Širdies (tiksliau, skilvelių) susitraukimus galima įvertinti čiuopiant pulsą rieše arba kakle ir klausantis širdies (ją auskultuojant). Širdies laidžiosios sistemos ląstelių darbą galima įvertinti atlikdami elektrokardiogramą.
Kas yra supraventrikulinė paroksizminė tachikardija?
Tachikardija reiškia, kad širdies veikla per dažna, padažnėjusi. Supraventrikulinė reiškia, kad tachikardija yra atsiradusi aukščiau skilvelių (prieširdžiuose). Paroksizminė reiškia, kad šiai tachikardijai būdinga staigi pradžia ir pabaiga. Supraventrikulinė paroksizminė tachikardija apibūdina ligų grupę, kurioms būdinga staigi pradžia, dažna širdies veikla ir kurios kyla prieširdžiuose.
Į šią ligų grupę įeina:
- Sinusinio mazgo paroksizminė tachikardija, kai tachikardija atsiranda sinusiniame mazge arba apie jį
- Prieširdinė tachikardija, kai tachikardija kyla iš kairiojo ar dešiniojo prieširdžio
- Atrioventrikulinio mazgo tachikardija, kai tachikardija kyla atrioventrikuliniame mazge
- Atrioventrikulinė tachikardija esant papildomam laidumo pluoštui − tai tachikardija, kylanti dėl papildomo (jo neturėtų būti) laidumo pluošto tarp prieširdžių ir skilvelio
Kokios priežastys lemia šios ligos išsivystymą?
Dažnai šių tachikardijos priežasčių nustatyti nepavyksta. Supraventrikulinės paroksizminės tachikardijos su papildomu laidumo pluoštu atsiradimui svarbus papildomas laidumo pluoštas, tačiau net ir esant papildomam laidumo pluoštui reikia tam tikrų sąlygų, kad atsirastų tachikardija.
Kokie veiksniai didina šios ligos išsivystymo ar paūmėjimo riziką?
Tachikardijai atsirasti gali turėti įtakos elektrolitų, pvz., kalio, magnio, kalcio, trūkumas ar perteklius, alkoholio vartojimas, apsinuodijimas kai kuriais vaistais, pvz., digoksinu, lėtinės plaučių ligos, endokrininės ligos, stresas.
Kokie yra ligos simptomai?
Skirtingų žmonių simptomai skirtingi. Kai kurie nieko nejaučia, tačiau dažniausiai skundžiamasi dažnu širdies plakimu, galvos svaigimu, nemaloniu jausmu krūtinėje, dusuliu. Kartais netenkama sąmonės.
Kokiais metodais liga yra diagnozuojama?
Išklausęs paciento skundus gydytojas greičiausiai pasiūlys užrašyti elektrokardiogramą – atlikti tyrimą, kurio metu elektrinė širdies veikla užrašoma ant popieriaus arba stebima ekrane. Paprastai norint diagnozuoti prieširdžių virpėjimą ar plazdėjimą šio tyrimo užtenka. Jei priepuoliai reti ir elektrokardiogramoje jų nepavyksta užrašyti, gydytojas gali pasiūlyti atlikti Holter tyrimą, kurio metu specialiu aparatu 24 − 72 valandas registruojama paciento širdies veikla įprastinės veiklos metu.
Kai kuriais atvejais, kai užrašius elektrokardiogramą diagnozė nevisiškai aiški, gydytojas gali pasiūlyti atlikti perstemplinį elektrofiziologinį tyrimą, kurio metu pro natūralią nosies angą į stemplę įvedus apie 2,3 mm skersmens laidą ir užrašoma širdies elektrinė veikla. Šiuo tyrimu geriau nei paprasta elektrokardiograma pavyksta įvertinti prieširdžių elektrinę veiklą (prieširdžiai šio tyrimo metu yra arčiau širdies veiklą registruojančio elektrodo, todėl juos įvertinti pavyksta tiksliau).
Kartais atlikus neinvazinius tyrimus diagnozė vis tiek nėra iki galo aiški, todėl gydytojas gali pasiūlyti atlikti intrakardinį elektrofiziologinį tyrimą, kurio metu į širdies ertmes pro kraujagysles įvedami elektrodai, kuriais užrašoma širdies elektrinė veikla nuo širdies vidinio paviršiaus.
Kokie gydymo metodai yra prieinami?
Gydymo metodai priklauso nuo keleto veiksnių, tarp jų simptomų stiprumo, širdies susitraukimų dažnio, gretutinių ligų ar būklių. Įvertinęs paciento nusiskundimus ir būklę, gydytojas gali pasiūlyti keletą gydymo būdų:
- 1 iš 3 pacientų pavyksta nutraukti tachikardiją atliekant vegetacinius mėginius − tai veiksmai, kurie veikia širdies laidžiosios sistemos darbą ir atkuria normalią širdies laidžiosios sistemos funkciją.
- Esant neefektyviems vegetaciniams mėginiams, gydytojas gali pasiūlyti nutraukti šį ritmo sutrikimą vaistais, tiek geriamaisiais, tiek leidžiamais į veną. Apie kiekvieno jų veikimą ir galimą šalutinį poveikį galima sužinoti iš jį skyrusio gydytojo arba informacinio lapelio.
- Stemplinė dažninė stimuliacija − pro natūralią nosies angą į stemplę įvedamas 2,3 mm skersmens laidas ir prieširdis po truputį stimuliuojamas tol, kol suvaldomas širdies ritmas – t. y impulsai atsiranda nebe tachikardiją sukėlusioje srityje, o juos stimuliuoja elektrodas. Nutraukus stimuliaciją grįžta normali širdies elektrinė veikla.
- Radiodažninė abliacija – per stambiąsias kraujagysles į širdies kameras įvedami elektrodai ir sunaikinami (prideginami) tachikardiją sukeliantys širdies plotai. Šis gydymo būdas efektyviausias, nes panaikina tachikardijos atsiradimo priežastį.
Kai kuriais atvejais, kai tachikardija sukelia gyvybei grėsmingus simptomus, atliekama elektrinė kardioversija. Tai gydymo būdas, kai tachikardija nutraukiama elektros impulsu per krūtinės ląstą.
Kokie šalutiniai gydymo padariniai, bei rizika juos patirti?
Kaip ir kiekvienas gydymo būdas, taip ir supraventrikulinės paroksizminės tachikardijos gydymo būdai gali turėti šalutinių padarinių. Juos, įvertinęs paciento būklę, gretutines ligas ir vartojamus vaistus, geriausiai gali įvertinti gydantis gydytojas.
Kokie atsisakymo gydytis padariniai ir rizika juos patirti?
Negydoma paroksizminė tachikardija kartojasi. Labai retais atvejais dėl amžinių atrioventrikulinio mazgo ar miokardo savybių pokyčių galimas savaiminis pasveikimas. Nuolatinė tachikardija gali komplikuotis aritmogenine dilatacine kardiomiopatija ir širdies funkcijos nepakankamumu.
Kokie galėtų būti tolimesni gydymo etapai?
Jei atlikus radiodažninę perkateterinę abliaciją pavyksta sunaikinti ritmo sutrikimo priežastį, tolimesnio gydymo gali nereikėti. Jeigu ritmas atkuriamas kitais būdais, jo sutrikimai gali kartotis, todėl gali prireikti ir pakartotinio gydymo. Įvertinęs patiriamus simptomus, jų dažnį, paciento anatomines savybes ir gretutines ligas, gydymo taktiką numato gydantis gydytojas.
Kaip pacientas gali sušvelninti patiriamą diskomfortą ir sumažinti ligos paūmėjimo riziką?
Norint sušvelninti patiriamą diskomfortą ir sumažinti ligos paūmėjimo riziką, būtina vykdyti gydančio gydytojo nurodymus, vengti ligą provokuojančių veiksnių, vartoti paskirtus vaistus.
Kas atsakys į papildomus klausimus jei jų, kils?
Šeimos gydytojas, širdies ligų gydytojas.
Kur galima rasti papildomos informacijos?
Anglų kalba − www.medscape.com, www.patient.co.uk.
Šį dokumentą parengė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos. Dokumente pateikta informacija nepakeičia medicininės konsultacijos. Informacija skirta asmeninėms reikmėms ir negali būti keičiama, atkuriama arba platinama, negavus rašytinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų leidimo.