Kokia liga yra aprašoma?
Prieširdžių virpėjimas ir prieširdžių plazdėjimas.
Kokios priežastys lemia šios ligos išsivystymą?
Kaip dirba širdis?
Žmogaus širdis susideda iš 4 kamerų: dviejų skilvelių ir virš jų esančių dviejų prieširdžių. Skilvelius nuo prieširdžių skiria vožtuvai, kurie neleidžia kraujui tekėti atgaline kryptimi. Širdis veikia pompos principu varinėdama kraują po visą organizmą. Širdies kamerų susitraukimas vadinamas sistole, o atsipalaidavimas – diastole. Koordinuotą širdies kamerų susitraukimą ir atsipalaidavimą kontroliuoja širdies laidžioji sistema. Ši sistema sudaryta iš širdies raumenyje išsidėsčiusių ląstelių. Pagrindinė šių ląstelių grupė vadinama sinusiniu mazgu. Žmogus sutvertas taip, kad sinusinio mazgo ląstelės sukuria impulsą, kuris plinta kitomis laidžiosios sistemos ląstelėmis, kol patenka į kitą laidžiosios sistemos ląstelių sankaupą, vadinamą atrioventrikuliniu mazgu ir ten šiek tiek užlaikomas. Per tą laiką prieširdžiai susitraukia ir išstumia kraują į skilvelius. Iš atrioventrikulinio mazgo impulsas plinta toliau širdies laidžiąja sistema, vadinama Hiso pluoštu. Impulsas pasiekia skilvelio raumenines ląsteles, šios susitraukia, kraujas išstumiamas į kraujagysles, vadinamas arterijomis, ir nukeliauja į organus. Širdies (tiksliau, skilvelių) susitraukimus galima įvertinti čiuopiant pulsą rieše arba kakle ir klausantis širdies (ją auskultuojant). Širdies laidžiosios sistemos ląstelių darbą galima įvertinti atliekant elektrokardiogramą.
Kas yra prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas?
Prieširdžių virpėjimo ir plazdėjimo metu elektriniai impulsai atsiranda prieširdžiuose esančiose ląstelėse. Prieširdžiams virpant elektriniai impulsai atsiranda skirtingose prieširdžių vietose, būna chaotiškai, prieširdžių skaidulos susitraukinėja dideliu dažniu (paprastai 400 − 700 k./min.). Prieširdžių plazdėjimo atveju prieširdžiuose atsiradę impulsai plinta ratais, tvarkingai, todėl prieširdžiai susitraukinėja ritmiškai (200 − 400 k./min. greičiu). Abiem atvejais atrioventrikulinis mazgas beveik nuolatos ,,bombarduojamas“ iš prieširdžių sklindančių elektrinių impulsų, tačiau praleidžia ne visus juos. Todėl skilveliai susitraukia mažesniu dažniu nei prieširdžiai, o prieširdžių virpėjimo metu dar ir nereguliariai.
Kokie veiksniai didina šios ligos išsivystymo ar paūmėjimo riziką?
Šioms ligoms atsirasti gali turėti įtakos elektrolitų, tokių kaip kalis, magnis, kalcis, trūkumas; alkoholio vartojimas, lėtinės plaučių, endokrininės ligos, vyresnis amžius, organinė širdies liga (pvz., išeminė širdies liga), širdies vožtuvų patologija.
Kartais prieširdžių virpėjimą ar plazdėjimą sukeliančios priežasties nepavyksta nustatyti.
Kokie yra ligos simptomai?
Simptomai skirtingiems žmonėms reiškiasi skirtingai. Kai kurie nieko nejaučia, tačiau dažniausiai skundžiamasi neritmišku, kartais dažnu, širdies plakimu, galvos svaigimu, nemaloniu jausmu krūtinėje, dusuliu.
Kokiais metodais liga yra diagnozuojama?
Išklausęs paciento skundus gydytojas greičiausiai pasiūlys užrašyti elektrokardiogramą – atlikti tyrimą, kurio metu elektrinė širdies veikla užrašoma ant popieriaus arba stebima ekrane. Paprastai norint diagnozuoti prieširdžių virpėjimą ar plazdėjimą šio tyrimo užtenka. Jei priepuoliai reti ir elektrokardiogramoje jų nepavyksta užrašyti, gydytojas gali pasiūlyti atlikti Holter tyrimą, kurio metu specialiu aparatu 24 − 72 valandas registruojama paciento širdies veikla įprastinės veiklos metu.
Kai kuriais atvejais, kai užrašius elektrokardiogramą diagnozė nevisiškai aiški, gydytojas gali pasiūlyti atlikti elektrofiziologinį tyrimą per stemplę, kurio metu pro natūralią nosies angą į stemplę įvedus apie 2,3 mm skersmens laidą ir užrašoma širdies elektrinė veikla. Šiuo tyrimu geriau nei paprasta elektrokardiograma pavyksta įvertinti prieširdžių elektrinę veiklą (prieširdžiai šio tyrimo metu yra arčiau širdies veiklą registruojančio elektrodo, todėl juos įvertinti pavyksta tiksliau).
Kartais atlikus neinvazinius tyrimus diagnozė vis tiek nėra iki galo aiški, todėl gydytojas gali pasiūlyti atlikti intrakardinį elektrofiziologinį tyrimą, kurio metu į širdies ertmes pro kraujagysles įvedami elektrodai, kuriais užrašoma širdies elektrinė veikla nuo širdies vidinio paviršiaus.
Kokie gydymo metodai yra prieinami?
Gydymo metodai priklauso nuo keleto veiksnių, pvz., simptomų stiprumo, širdies susitraukimų dažnio, prieširdžių virpėjimo ar plazdėjimo tikslaus prasidėjimo laiko, gretutinių ligų ar būklių. Galimos dvi gydymo taktikos: sinusinio ritmo grąžinimas ir širdies dažnio kontrolė.
Jeigu pasirenkamas sinusinio ritmo grąžinimas, sprendžiama, kada ir kaip jį grąžinti. Šiuo metu laikomasi nuomonės, kad sinusinį ritmą saugu grąžinti per 48 valandos nuo jo sutrikimo. Jeigu ritmo sutrikimas trunka ilgiau nei 48 valandas arba jo trukmė neaiški, gydytojas greičiausiai pasiūlys tam tikrą laiką vartoti širdies susitraukimų dažnį koreguojančius ir kraują skystinančius vaistus − tam, kad nesusidarytų ir nenukeliautų į kitus organus krešuliai − trombai (dėl to gali įvykti insultas – jeigu jie nukeliaus į galvos smegenis, plaučių trombinė embolija − jei nukeliaus į plaučius, ir t. t.). Yra žinoma, kad didžiausia tokių krešulių atitrūkimo rizika būtent po sinusinio ritmo grąžinimo, kai kraujas efektyviai išstumiamas iš prieširdžių į skilvelius. Kai bus saugu, gydantis gydytojas nusiųs Jus į ligoninę, kur Jums bus grąžintas sinusinis ritmas.
Sinusinis ritmas gali būti grąžinamas medikamentiniu ir nemedikamentiniu būdais. Kartais užtenka koreguoti ritmo sutrikimą sukėlusią priežastį (pvz., atkurti kalio kiekį kraujyje esant jo trūkumui). Kokį vaistą skirti sinusiniam ritmui grąžinti, kartu su Jumis sprendžia gydantis gydytojas.
Nemedikamentinės priemonės:
Elektros impulsinė terapija, kurios metu sinusinis ritmas grąžinimas elektros impulsu per krūtinės ląstos sieną.
Radiodažninė abliacija – per stambiąsias kraujagysles į širdies kameras įvedami elektrodai ir sunaikinami (prideginami) tachikardiją sukeliantys širdies plotai; šis būdas efektyviausiais esant prieširdžių plazdėjimui.
Jeigu pasirenkama širdies dažnio kontrolės taktika, vadinasi, ritmo grąžinti neketinama, tačiau skiriami vaistai, kurie užtikrins gerą ligos kontrolę ir padės išvengti galimų komplikacijų. Esant prieširdžių virpėjimui ir plazdėjimui yra didelė trombų susidarymo rizika prieširdžiuose, todėl skiriami dvejopi vaistai − koreguojantys širdies susitraukimų dažnį ir skystinantys kraują.
Kokie šalutiniai gydymo padariniai, bei rizika juos patirti?
Kaip ir kiekvienas gydymo būdas, taip ir gydymo būdai, kuriais gydomi prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas, gali turėti šalutinių padarinių. Juos, atsižvelgęs į paciento būklę, gretutines ligas ir vartojamus vaistus, geriausiai gali įvertinti gydantis gydytojas.
Kokie atsisakymo gydytis padariniai ir rizika juos patirti?
Pirmieji prieširdžių virpėjimo ir plazdėjimo priepuoliai dažniausiai būna trumpalaikiai, savaime nutrūksta per keletą minučių ar valandų. Vėliau jų trukmė ilgėja. Esant prieširdžių virpėjimui ir plazdėjimui atsiranda molekuliniai ir struktūriniai prieširdžių pokyčiai, dėl kurių sunku grąžinti ir išlaikyti sinusinį ritmą. Progresuojant struktūriniams ir elektrofiziologiniams prieširdžių pokyčiams prieširdžių virpėjimas tampa nuolatinis.
Dėl kraujo sąstovio prieširdžiuose gali susidaryti trombai. Atitrūkę trombai gali kartu su kraujo srove nukeliauti į kitus organus ir sukelti embolines komplikacijas, pvz., galvos smegenų insultą, plaučių trombinę emboliją ir t. t.
Nuolatinė tachikardija gali komplikuotis aritmogenine dilatacine kardiomiopatija ir širdies funkcijos nepakankamumu.
Kokie galėtų būti tolimesni gydymo etapai?
Grąžintas sinusinis ritmas bet kada gali sutrikti vėl, todėl paprastai grąžinus sinusinį ritmą skiriami jį normalizuojantys palaikomieji vaistai.
Esant didelei trombų susidarymo rizikai, pasikartojančiam prieširdžių virpėjimui ar plazdėjimui, gydantis gydytojas gali rekomenduoti gerti kraują skystinančius preparatus visą likusį gyvenimą.
Svarbu koreguoti būkles ir gretutines ligas, kurios galėjo sukelti prieširdžių virpėjimą ar plazdėjimą. Jei šios ligos tinkamai gydomos, tikėtina, kad ir prieširdžių virpėjimo epizodai bus retesni arba jų visai nebus.
Kaip pacientas gali sušvelninti patiriamą diskomfortą ir sumažinti ligos paūmėjimo riziką?
Norint sušvelninti patiriamą diskomfortą ir sumažinti ligos paūmėjimo riziką, būtina vykdyti gydančio gydytojo nurodymus, vengti ligą provokuojančių veiksnių, vartoti paskirtus vaistus.
Kas atsakys į papildomus klausimus jei jų, kils?
Šeimos gydytojas ir širdies ligų gydytojas.
Kur galima rasti papildomos informacijos?
Informacijos šaltiniai:
http://www.escardio.org/Pages/index.aspx# ir kt.
Šį dokumentą parengė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos. Dokumente pateikta informacija nepakeičia medicininės konsultacijos. Informacija skirta asmeninėms reikmėms ir negali būti keičiama, atkuriama arba platinama, negavus rašytinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų leidimo.